jeigu negerbei manęs, tai bent jau gerbk tai kas buvo.
eidama iš dailės jutau, kaip sustojo laikas. eini, o tau vėjas pučia šlapias snaiges visur: į akis, į nosį, antakius, lūpas, skruostus... čaižo lediniais gabaliukais...o Tu kažkur toli. kažkur jau seniai nebe čia. kūnas nutirpęs, veik nieko nejauti. ir žinai jog gali verkt, vis viena ašarų nesimatys. gi šlapia šitaip. ir ji eina. per vėją tolyn. tarsi senam filme, kuriame siužetas apie laikotarpį prieš Kalėdas.
Die. kartais taip noris kad Tave pasaulis pamirštų.
o tada iškart aplanko jausmas, kad baisiai svarbu moteriai jaustis mylimai, ar bent manyti, kad tokia esi.
No comments:
Post a Comment