ketvirtadienis - kad naktį grįžtų viskas sapnais.

vakarop, kai nuo pievų kyla migla, žiūriu pro langą ir stebiuosi, kiek daug pamatai, kai atsimerki. tik išmiegoti reikia.

ir neščiaus su savim tą lietų. varvantį plaukais, per delnus, žliugsintį tarpupirščiuos.

vis gyveni, ir vis kažko lauki žmogus. kažkokių pabaigų. kažkokių pradžių. etapas po etapo, žingsnis po žingsnio... bet va, viskam savas laikas.

o juk tiek nedaug bereiktų šįvakar - pailsėt padėjus galvą ant peties ir užmiršus viską aplink. pailsėt. po visų matematikų, teorijų, pasakojimų ir kitų dėl skaičiaus lapelyje daromų dalykų. ir tai vadiname gyvenimo keliu. be to. tikiuos, kad šitaip pasiekiam dangų.