Aš miegojau, bet širdis nemiegojo.
Šaukia...! Mylimo balsas beldžias:
"Įsileisk, mano sese, bičiule,
balandėle mano, skaisčiausioji!
Jau mano galvą permerkė rasos,
mano garbanas - miglos naktinės!"
"Aš nusivilkau savo marškinius,
negi rengsiuos iš naujo?
Nusiploviau aš savo kojas,
negi purvinsiuos jas iš naujo?"
Mano mylimasis įkišo
savo ranką pro durų plyšį
ir mano įsčios suvirpo.
Atsikėliau įleist savo mylimo
ir nuo rankų mira man varvėjo,
ir nuo pirštų mira varvėjo
ant sklendės skliautelio.
Atsivėriau aš savo mylimui,
bet mano mylimasis apsisuko, prapuolė.
Mano siela buvo apmirus nuo žodžių.
Aš ieškojau, bet jo neradau,
aš šaukiau, bet jis neatsišaukė.
Sulaikė mane miesto sargyba,
kuri ėjo ir tikrino miestą,
jie įžeidinėjo, mušė mane;
nuplėšė nuo manęs mano skraistę
miesto sienų sargyba.
Užkeikiu jus, Jeruzalės dukros,
jei sutiksite mano mylimą,
ką jūs tarsite jam?
... Kad aš sergu meile!
Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų,
o skaisčiausia tarp moterų,
kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų,
kad mus taip užkeiki?
Mano mielas baltas ir rausvaskruostis,
atpažinsi iš tūkstančio tūkstančių.
Jo galva iš gryniausio aukso,
o plaukai susiviję kaip palmės,
juodi tarsi varnas.
Jo akys tarsi balandės,
besiprausiančios vandenuos,
besitaškančios putom,
sutūpusios prie vandenkričių.
Jo skruostai tarsi lysvės balzamo,
skleidžiančios kvapąl
jo lūpos - lelijos,
iš kur srūva mira.
Jo rankos - tekinto aukso,
nutaškuotos Tarsio brangakmeniais.
Jo pilvas - drambliakaulio,
išdabintas safyrais.
Jo kojos - alebastro stulpas,
stovuos grynojo aukso,
o jo išvaizda - kaip Libano,
majestotiškas tarsi kedrai.
Jo burnos dangus - tikroji saldybė,
visas jis - vienas džiaugsmas,
toks yra mno mylimas,
toksai mano bičiulis,
Jeruzalės dukros!
_____________________________________
Aš dabar esu savo mylimo,
manyje jo troškimas.
_____________________________________
Užkeikiu jus, Jeruzalės dukros:
nekelkit, nežadinkit Meilės,
kol ji pati neprabus!
/Saliamono Giesmių giesmė/
No comments:
Post a Comment