Dieve Tu mano. Kaip negreit mes pasenom.
Šiemet buvo keistai. Viskas. Sėdėjom ant stogo, gėrėm vyną ir žiūrėjom kaip lėtai sninga. Sausio pradžia. Išlydėjus mylimą, žieminėjau. Nelabai ką ir pamenu, ką veikiau sausio ir vasario mėnesį. Tiesiog rėpliojau po truputį į priekį. Buvo šimtadienis, ne man. Buvo Kaunas. Ir dar keletas prabėgančių pro akis momentų. Kovą buvo laukimas. Dar didesnis. Širdelės kvaksėjimas. Beprotiškas noras ištrūkti iš žiemos. Balandį buvai Tu. Kad ir trumpam. Brėmenas, pirmas skrydis lėktuvais. Druskininkai, dailės olimpiada. O tada buvo bėdos. Nerimas. Mokymasis gyventi. Gegužė atėjo tyliai. Ilgai buvo šalta. Lėtai slinko įskaitos. Iš gegužės nieko nepamenu. Birželio pradžioje spurdėjau. Susikroviau daiktus ir išskridau Liverpulin. Truputis laisvės. Atokvėpio. Sesiškų reikalų. Paskui buvo Horsensas. Paprastas gyvenimas. Mielas. Meilus. Šnibždantis, ką turėsim daryti toliau. Kaip reikės laukti. Apie ką svajoti. Tada keltais atgal į vasarišką Lietuvą. Truputis čia. Tada vėl savo gyvenimo krovimasis kuprinėn ir pirmyn į kelią. Dresdenas-Lionas-San Sebastianas-Madridas-Paryžius-Praha. Parsivežiau vyno. Supratau, kad keliauti nėra taip sunku. Kad gali būti paprasta. Dvyliktokiškas Rugsėjis. Paskutiniai kartai. Aštuonioliktas gimtadienis mokytojo dieną. Tada vėl Spalis ir Lapkritis dingsta iš akių. Mokiausi. Verkiau. Nerimavau. Džiaugiausi. Spurdėjau. Pykau ir pykausi. Gruodis. Jau baigiasi. Ačiū Die, su Tavim. Man dėl to ramu.
No comments:
Post a Comment