Apie gyvenimą.

Keistą sapną sapnavau prieš keletą savaičių. 

Sutikau savo tėvą. Jauną. Gražų. Gražaus sudėjimo. Tamsių, vešlių plaukų. Kokių 25 metų.

Jau praėjo apie dešimt metų, kai paskutinį kartą jį mačiau. Vis netyčiukais mintimis nuklystu apie tą sapną. 

Galvoju, o jei sutikčiau, ką jam apie save pasakočiau. Kuom pasigirčiau. Ko aš jo klausčiau.

Yra du dalykai, už kuriuos esu dėkinga. Pirmasis, kad gimiau santuokoje. Antrasis, polinkis į dailę. Kažkas ten su genais yra.

Dar prieš pusmetį jaučiau didžiulę neapykantą.

Dabar pykstu - bet kažkaip atlėgo viskas. Nebe taip skauda. 

Aš gi užaugau. 

Užaugau su savo pievom Ryškėnuos. Smėlio kalneliais. Pušimis. Slėptuvėmis. Vasaromis. Karvėmis. Turėjau daug laisvės - platų kiemą, laiką iki tamsos. Smėlio dėžę. Tik supynių neturėjau - nebuvo kas padarytų.

 Mokiausi Ryškėnų pradinėje mokykloje. Kažkodėl  tie šeši metai atrodo labai vienodi. Bet tai buvo laikas, kai mano kelią aplinkiniai pradėjo sukti link menų. Pastebėjo, kad turiu kažką įgimto.

Po to išlindau į miesto mokyklą. Pradėjau eiti į dailės mokyklą. Atsirado ateitininkai. Pradėjau rasti savo bendraminčius. Lavinti save. Skaityti ir girdėti, ką siela kartais kalba. Pradėjau važinėti daugiau po Lietuvą. Ėjau į piligriminius žygius. Važiuodavau į stovyklas ir akademijas. Išmokau groti gitara. Penktadieniais ir sekmadieniais grodavau ir giedodavau mišiose. Susipažindavau su kitokiais, įdomiais žmonėmis. 

Dešimtoje klasėje suradau savo gyvenimo meilę - Povilą. Jau du su puse metų, kai mylim be proto. Šaunų vyrą turiu. Ir juo didžiuojuos.

Vienuoliktos klasės vasarą keliavau po Europą. Buvau Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Danijoje, Anglijoje, Čekijoje. 

Dvyliktos klasės vidury išėjau iš namų. Gyvenau pas Povilo tėvus. Taip reikėjo. Taip buvo geriau.

Galiausiai, gerai baigiau mokyklą. Turiu tik vieną aštuonetą. Kitąmet būtinai noriu studijuoti. Interjero dizainą. O jei ne tai - tai vis tiek kažką su menais. O dabar dirbu. Ir esu laiminga - neturiu šalia savęs nė vieno žmogaus, kurį laikyčiau draugu, artimu, tik dėl to, kad jis turi pinigų ar gali būti man naudingas. Mano siela laisva. 

Štai ką norėčiau papasakoti savo tėvui.