jau keletą dienų vis slegia. tik kažko nežinau, kažko nesuprantu, ar tai debesys rudeniai ar klausimai mano galvoj, nors rudenį mėgstu. ir ar ne laikas būtų ištrinti visą muziką iš savo kompo ir visai naujų melodijų ieškoti - tarsi nuo to kažkas pasikeistų.
tik kodėl mums svetimų žmonių gyvenimai tokie įdomūs. tarsi iš jų gaunam tai, ko savam gyvenime ilgimės ir neturim. sugalvojam savo gyvenimų siekiamybes, pagal kitų scenarijus. o aš noriu nugyvent save. savaip. tyliai svajojant didelėm svajonėm ir veikiant, pildant viską, nebijant jau nieko. ir tegu pasiunta tie, kuriem tai atrodo kvaila, tegu pasiunta, kad negyvensiu pagal Lietuvos standartus. bet aš jau daugiau niekam nepasakosiu, tiktai saviem žmonėm, kurioj stotelėj žadu lipti kitąmet. o žinoti jau reikia. nes TIEMS-KITIEMS yra nusispjauti kaip tu gyveni. nebent tais atvejais,kai tau sekasi, tada jie pavydės. o jei būsi dugne-pils ant tavęs mėšlą. kartais skaudėdavo tai supratus.
arba kai ateina laikas, kai šalia tavęs lieka tik tavo žmonės. ačiū Die, jų turiu. ir nemažai. nes tie, kurie būna savim, visgi, yra atmetami pasaulio. o man negaila to, kad kažkam neįtikau-nepatikau. reiškias, gyvenau, o ne plaukiau pasroviau.
No comments:
Post a Comment