Norisi rašyti apie laisvus žmones. Kaip šypsomąsi be priežasties. 

Penktadienį keliavau. Pats geriausias poilsis, sėdi sau traukiny, mintys lengvai plėvena pakabintos už lango keliaujančiais pro nosį Škotijos kalnais ir avelių kailiais. Kaip iš paveikslėlių. 

Ir jei gausiu neigiamą atsakymą, žinau, kad nenorėsiu ten grįžti, nes neišsipildžiusius lūkesčius primins. Bet kol kas, noriu grįžti į Glazgą. Sėdėdama aikštėse ir vaikščiodama gatvelėmis supratau, kodėl škotai nori pabėgti iš UK. Žmonės kitokie. Kažkokie tai laimingesni. Moka sėdėti ir į dangų žiūrėti. 

Dar gerai yra kalbėtis su žmonėmis, su kuriais retai kalbiesi. Ir planuoti, kaip kartu gyvensi. Ir šnekėti apie tėvus.

Šeštadienis labai šeimyniškai paprastas. Su lietuviškais cepelinais. Lankiau sesę. Ten toks mažas Anglijos kaimukas. Matėm, kaip paauglės mušasi, o kiti stovi ir žiūri. Net suaugę. Ir viskas dėl to, kad visi vieni kitus per daug, per gerai pažįsta. Visi turi savo provincijas. Visi turi savo kvailių.