o dabar ant stalo prieš mane tiktai atšalus arbata.

einu nusiplaut padukus. kad sielon  jūsų nepritrypčiau.
o. dabar galiu raštelt keletą sakinių.

taip, gal būt aš bėgu šitaip. ir visai pati tai šiandien supratau. kad su tokiais nuotykių ieškojimais aš bėgu nuo namų, mamos vaistų ir kalbų apie psichiatrus. aš bėgu. ir su kiekviena diena vis labiau. nes tai nėra mano gyvenimas.
nesigailiu ir džiaugiuosi šios dienos istorijėle. baisiai smagu. ir tokie atradimai savy... jog tikrai mėgstu pastovumą, žinojimą, užtikrintumą, saugumą. galiu įjungti "man pokui" režimą, bet vis tiek žinau kas su manim daros. o ateina per tuos dalykus šie supratimai: kėlimąsi anksti ryte, sėdimą ant dviračio ir minant keturis kilometrus iki Telšių, išėjimą tranzuot, pasitikint nepažįstamais žmonėmis, pametant raktus, sulaužant pažadą, pasiekiant tikslą, išsimaudant išsiduodant sūriam jūros vandeny, pamatant Palangos absurdą, grįžtant sunkesniu  keliu namo, atrandant raktus ir to pasekoj euforija, tranzuojant tranzuojant su nervais, daina, malda, pasisekant, grįžus į Telšius nusiplaunant kojas žaliam vandeny, nejaučiant savo mylimo šalia, bet džiaugiantis vis tiek, kad nors ir šitaip gavos susibėgt, parlekiant kiaurai šlapiai mano, ravint bulves ir tęsint kitą pažadą ir galiausiai vidunaktį išsimaudant kaimo tvenkinį.

už lango tolumoj žaibuoja. pagaliau auga mano žiogai už lango. gili vasaros naktis.
rytoj bus geriau. rytoj jausim vėl viens kitą. nes tiesiog. na, kitaip neįmanoma.