aš dar nežinau kada.

kambaryje visiška netvarka. ant sofos sukrautos kėdės, gitara, spintelė ir dar narvelis su Vaflium. vidury kambario pilna knygų, sąsiuvinių ir popierių. čia tipo viskas artėjantiems dviems metams. mokysiuos. aš sėdžiu ant knygų lentynos. o kompas tai ant palangės... Netvarka. tarsi susitvarkydama kambarį susitvarkysiu ir save truputį. bet šiandien jau geriau... jau ramiau.. jau apsiprantama.
ei. bus gerai.
tik kad visi išvažiuoja. net sesė traukia į Vakarus. rodos, koks tarpukaris būtų, o ne laisvos Lietuvos laikai. aš tai nenoriu taip. kad su visam išvažiuot.

kol nėra pačio pačiausio šalia, belieka tik rinkti momentus, akimirkas, rašyti laiškus ir laukti, kol pagaliau prisijungs prie skypo.
arba dar. kai jauti telepatiškai kiekvieną minutę.

o dabar ant stalo prieš mane tiktai atšalus arbata.

einu nusiplaut padukus. kad sielon  jūsų nepritrypčiau.
o. dabar galiu raštelt keletą sakinių.

taip, gal būt aš bėgu šitaip. ir visai pati tai šiandien supratau. kad su tokiais nuotykių ieškojimais aš bėgu nuo namų, mamos vaistų ir kalbų apie psichiatrus. aš bėgu. ir su kiekviena diena vis labiau. nes tai nėra mano gyvenimas.
nesigailiu ir džiaugiuosi šios dienos istorijėle. baisiai smagu. ir tokie atradimai savy... jog tikrai mėgstu pastovumą, žinojimą, užtikrintumą, saugumą. galiu įjungti "man pokui" režimą, bet vis tiek žinau kas su manim daros. o ateina per tuos dalykus šie supratimai: kėlimąsi anksti ryte, sėdimą ant dviračio ir minant keturis kilometrus iki Telšių, išėjimą tranzuot, pasitikint nepažįstamais žmonėmis, pametant raktus, sulaužant pažadą, pasiekiant tikslą, išsimaudant išsiduodant sūriam jūros vandeny, pamatant Palangos absurdą, grįžtant sunkesniu  keliu namo, atrandant raktus ir to pasekoj euforija, tranzuojant tranzuojant su nervais, daina, malda, pasisekant, grįžus į Telšius nusiplaunant kojas žaliam vandeny, nejaučiant savo mylimo šalia, bet džiaugiantis vis tiek, kad nors ir šitaip gavos susibėgt, parlekiant kiaurai šlapiai mano, ravint bulves ir tęsint kitą pažadą ir galiausiai vidunaktį išsimaudant kaimo tvenkinį.

už lango tolumoj žaibuoja. pagaliau auga mano žiogai už lango. gili vasaros naktis.
rytoj bus geriau. rytoj jausim vėl viens kitą. nes tiesiog. na, kitaip neįmanoma.

penkta diena. action.

nuotykių diena.:) rezultatas - raudoni, kaip gaidžiaus skiauterė žandai, rankos ir dar pėdos, susprogusi padanga, kelios nuospaudos, nuovargis ir tikiuosi kietas miegas šiąnakt.:D
18 km žvirkeliais kratytis yra verta. tada sumerkti upės vandenin kojas, įbristi, tiek, kiek širdis leidžia. O liepos dar nežydi. nu sakau, nežydi.;p ir nesiginčyk.;p bet rasim dar.
hm. dar taip susinepatoginau, kai senukas toks atėjo, kaimo žmogus ir gamtos vaikas. nusimaudė sau upėj kaip ką tik iš motinos įsčių išstumtas ir nuėjo.:D
pievos pievos pievos. rugiagėlių laukai. ir tada...susileido padanga...mhm.:D nuotykis, sakau juk. septyni tūkstančiai metrų pėškom iki namų.
kaip sakiau, po tokių kelionių galvoji, kad gyvenime daugiau nebedarysiu šitap. bet kitą dieną vėl kartoji.:)
nežinau, kam rašau tai. tik žinau, kad po metų kokių baisiai smagu bus skaityt visa tai.
ir dar pridėsiu atminčiai. pastarosiom dienom įsimyliu vėl iš naujo.:)

visgi. šešiolikta mano vasara jau įpusėja.:) esu patenkinta ir apsipatenkinus.:) paskutinėm dienom, supratau, kad tikrai gerai viskas. na, ne viskas. bet gerai tai, kas norėjau, kad būtų gerai. pasakiau nesąmonę. bet svarbu, kad pati suprasčiau.

ryt į mėlynes su mam, poryt vadovų apmokymai laukia...:) puikuma. keliausiu trumpam.

viešai pareiškiu - žaviuosi Tavim.:)

labų sapnų.