Turbūt norint kažką naujo sugalvoti ir sukurti reikia to tokio paaugliško užtaiso turėti. Kai rankos truputėlį virpa, o kojos vietoje nenusėdi. Ir velniokiška šypsenėlė lūpose atsiranda. Egzas - done. Dabar reikia sėsti prie naujų darbų, naujų idėjų gaudyti. Myliu tai, ką darau.
Ir po truputėlį mokaus photošopinti, indizaininti ir šiaip visokias nesąmonėles gaminti. Pradėti juk reikia kažkaip.
O pas mus jau trečia para sninga. Ir oro prognozės rodo, kad dar vieną naktį snigs. Net patys vietiniai juokiasi, kad šiaip pas mus būna sniego, bet ne tiek daug.
Bet žmonės vis tiek dviračiais važiuoja.

Šiandienai valandą braidžiojau po sniegą, bilietai kovo mėnesiui nupirkti, reikia susigalvoti, kuo noriu svaigintis ir paskui pernakt socializuosiuos. Nes mūs butas man vienai per didelis, ir greičiau tu kraustykis po venių#ghgijifiooi!

Nes aš iš Tavęs kuriu naują vyrą, o Tu iš manęs naują moterį.
Kaip kad Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas, mums užbaigti savo kūrybą reikės septynių metų. Bet dabar atsikvėpsim, abudu du. Tik man tą vieną mėnesį bus labai nejauku vienai pačiai grįžti į naujus mūsų namus. MŪSŲ namus.

Panelė gręžėja.

Busy time - happy time!

Šnekantis su savimi apie tango pamokas, naktinę vienatvę ir ilgesį. Žmonės ateina ir išeina. Ir tik vienas lieka. Daugiau negu tūkstantis dienų su Tavim. Ir tik dar labiau vertinu šitą laiką. Kaina sumokėta. Nes tai yra vienintelis pastovus dalykas, kurio žinau, kad neprarasiu. Galiu prarasti darbą, galiu prarasti stogą virš galvos, ar pamesti pinigę. Bet vienas kito jau neprarasim. Laikas keičia, parodo, perkeičia, nuneša kažkur tolyn... Bet dėlioja taip, kaip turi būti. Man gera. 

Dieve, kaip gerai, kad taip viskas. Kad kvepia švarūs skalbiniai, o baltos sienos nebėra tokios tuščios ir šaltos. Kad vėl turiu savo vienatvę, ir tokį kambarėlį, apie kurį svajojau pernai visus metus. Jaukumo rudeniui reikia. Jaukumą turiu.
Dieve, kaip gerai, kad viskas rimsta.
Kaip gerai, kad esam kartu. O kai kas nors paklausia, kaip pradėjom būti kartu, pasakojus apie stipriai suspaustus delnus. Ir tada matau kaip veidrody kito žmogaus veide, kad magija tai. Bučiuoju pirštų galais mūsų buvimą ir keliu imbiero taurę už tą žiedą ant piršto, kursai jau beveik metus mūvi.

1. Sekmadienio vakaras, o rytoj į mokyklėlę. Kol kas dar neišnaudoju viso savo laiko, bet šita problema turbūt ruošiasi eiti paskui mane visą gyvenimą. Ir kaip lėtai skaitosi viskas, o norisi juk suprasti, ką skaitai. Ir supranti, kad mus tris metus mokys, kaip būti DaVinčiais, kaip sujungti techninius įgūdžius, teorinį supratimą ir vaizduotę į naujas formas. 
2. Gavau dovanų kaktusą(pirmoji mano asmeninė kambarinė gėlė bus) iš savo šeimos, pas kurią dirbu 4 valandėles per savaitę. Labai smagi šeimyna, toks dano ir ekvadorietės mikselis, net pavydu, kokie vaikai gabūs, o mama pripildžius daniškus namus ekvadorietiško spalvingumo ir smulkmenėlių. 
3. Gyvenu su šauniomis panelėmis. Be jų tikriausiai visai sau pramogą tingėčiau pasidaryti, o ir kai nėra dalintis su kuo, tuo labiau liūdna būna. O va, prisikepėm plonapadžių naminių picų, užsigėrėm martiniais su tikriausiomis graikiškomis alyvuogėmis ir citrinukais. O dar desertui ledai su nusižiūrėtu mars šokoladuko užpilu! Mėgstu skaniai pavalgyti. 

Kaip gyvenu? Ogi apdegintais pirštais. Mokiausi lituoti ir va rezultatas - pūslė. Bet baisiai smagu! Kai matai, kad tau yra suteikiamos kuo puikiausios techninės galimybės išpildyti savo keisčiausias mintis - tai tik pirmyn. Menus studijuoti yra puiku, svaigstu labai, nors dar tik bandom apsiprasti su grupiniu darbu ir rimto projekto dar tik imsimės kitą savaitę. O čia nerimtas buvo:

http://parkingday.org/