Inspiration. Vitas Luckus

This is my last days discovery. Vitas Luckus. Photo artist from deep Soviet Union times in Lithuania. He's incredible. Those days nobody took photography as serious business and especially the way how this artist made these photos was something out of discussion for exhibiting. He was rejected by that time context. After his death there was one book published and now after 20 years have passed people raise attention about his art works again.


1973.

1968.

1969. Girl with an ice cream.

When I see these photos I want to raise a question what is a transgression today 17/11/2014? It looks like that there is no non-transgressed place left, no theme, subject that was not criticized, or in any different way trespassed by critical thought or opposite ideology. On the other hand, there are cultural contexts where some subjects are still taboos. Big taboos. It is kind of interesting thing to look back form my own perspective since my way of thinking was very much impacted by my countries cultural context. The theme/subject which was a taboo for me two years ago it does not mean a taboo for me anymore. And for example, what pops up straight into my mind is religion and naked body: it was something untouchable in my mind. Something, what you have to be ashamed to disturb its own existence. And there comes a second question: how to create something new and fresh? If you are creating something for the first time it will always be fresh for you but not for the audience.Your art-thingy will be characterized as repetition. But what if you trespass themes that were extreme darkness in your mind? And that is joyful new world for you and this brand new world completely changes your perception of the world which you have had on your lap just yesterday. I don't know the right answer for myself. But it is so interesting to live and find out new continents of the knowledge.

Banana act

Banana gonna be eaten.
Learned something new to do. Silly thing, but it is a good feeling to try out. Since I have never did anything like video editing, I am happy for now about the result. And it took me about an 1 hour. Used this program: Corel VisualStudio Pro.

Refreshing start

I have made a decision that it is time to do my blogging a bit differently. I was writing it since 2009. Most of the things were about love and life in an abstract way but it is time to grow up. And this is so wonderful to look back and read those cheerful thoughts of mine which are illustrated with stolen pictures. And I have never said it was mine.

One more reason is to create a public documentary pathway of my creative processes. I would love to keep it for years and it would be great to look back at my personality growth process. I am going to fill in this place with my sketches, projects, trials, concepts, notes, photographs, documentations and descriptions.

Another thing that I am happy about is to share my thoughts in a different language than my own. I am not living at my homeland for more than two years already. I am studying in English and writing my blog in English would help me to improve my language skills. So don't expect it to be perfect. I am very happy about sharing my thoughts with the people which I have met in the last two years. And I want to find new stories of the other people also. Communication in the same language always breaks the barriers.

And the last approach to my new blogging style: I will still be doing records about my personal homey life. My beloved fiancé, family, home, friends, travelling, studies, work, or anything else that comes to my mind.

I have some themes written down in my notebook which would be interesting to investigate and have an overview for the future. And I am still looking for suitable template outfit. I feel that it will take some time to unfold properly. And I have just repeated the word I for 5 times in a row. What a selfishness.

By the way, I hope that you will find this place attractive.  

That's me in October 2014.

Kartais taip kažkaip gaunasi, kad susistumi milijoną darbų į vieną dieną, dar kitas tris dienas irgi antrą milijoną jų reikia išspręsti, ir tada jau sėdi kaip ant rakščių kėdės, bet vis tiek pamatai kažką tokio, kas sukrečiančiai įkvepia judėti pirmyn.
Bus viskas gerai.

rugsėjo apsišlakstymai.

 Myliu.

 2014. Vasara.

O Vilniau. Kaži kaip juokinga. Pažįstamo studenčioko tėvai pagalvojo, kad sūnus marčią parskraidino. O mane juk jis tik pavėžėt pasisiūlė iki centro. O čia mudvi su Aneta-mano-meile po ilgos dienos pasitrankymo Vilniuj ir ekskursijos po barus ir šiaip. Buvau nemiegojusi 36 valandas jau. Ir nebuvo taip baisu. Tik baisu, kai vidurvasary Vilniuj nėra kur pakratyti galvos šeštadienio naktį grojant kokiem ledzepam. 

 O štai ir Jis. Mano langų valytojas-bendrininkas. Namai, namučiai. Pyragai, nudegintos rankos, baisiai žiauriai karšta, basos kojos, žolė, perkūnai. Žvejojau rūbus ir ale dar labiau panele pavirsti bandžiau: prisipirkau tonas kosmetikos. Jokinga.

 Dar plaukėm su draugais į ežerą pasiplūduriuoti. Labai geras jausmas, pravalo mintis ir vėjas prakošia galvą.

Ponia Slyva vajėzau kokia nuskriaustoji. 

Trūksta čia dar dviejų kadrų: kaip man Vita kerpa plaukus ir kaip keturiese su tėvais geriam vyną lauko terasoj.

Užuosti, kaip kava pritraukia vandenį, vanduo pritraukia kavą. Barškinti šaukšteliu į stiklinę ąselę.
Nes dabar labai nenoriu kalbėtis su grupelės nariais. Nes labai noriu gerti kavą. Su cukrumi.
Vienintelė šalis, kur tavęs neklaus, Hvor kommer du fra, yra ta vieta, kur su niekuo nesišneki.

Turbūt norint kažką naujo sugalvoti ir sukurti reikia to tokio paaugliško užtaiso turėti. Kai rankos truputėlį virpa, o kojos vietoje nenusėdi. Ir velniokiška šypsenėlė lūpose atsiranda. Egzas - done. Dabar reikia sėsti prie naujų darbų, naujų idėjų gaudyti. Myliu tai, ką darau.
Ir po truputėlį mokaus photošopinti, indizaininti ir šiaip visokias nesąmonėles gaminti. Pradėti juk reikia kažkaip.
O pas mus jau trečia para sninga. Ir oro prognozės rodo, kad dar vieną naktį snigs. Net patys vietiniai juokiasi, kad šiaip pas mus būna sniego, bet ne tiek daug.
Bet žmonės vis tiek dviračiais važiuoja.

Šiandienai valandą braidžiojau po sniegą, bilietai kovo mėnesiui nupirkti, reikia susigalvoti, kuo noriu svaigintis ir paskui pernakt socializuosiuos. Nes mūs butas man vienai per didelis, ir greičiau tu kraustykis po venių#ghgijifiooi!

Nes aš iš Tavęs kuriu naują vyrą, o Tu iš manęs naują moterį.
Kaip kad Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas, mums užbaigti savo kūrybą reikės septynių metų. Bet dabar atsikvėpsim, abudu du. Tik man tą vieną mėnesį bus labai nejauku vienai pačiai grįžti į naujus mūsų namus. MŪSŲ namus.

Panelė gręžėja.

Busy time - happy time!

Šnekantis su savimi apie tango pamokas, naktinę vienatvę ir ilgesį. Žmonės ateina ir išeina. Ir tik vienas lieka. Daugiau negu tūkstantis dienų su Tavim. Ir tik dar labiau vertinu šitą laiką. Kaina sumokėta. Nes tai yra vienintelis pastovus dalykas, kurio žinau, kad neprarasiu. Galiu prarasti darbą, galiu prarasti stogą virš galvos, ar pamesti pinigę. Bet vienas kito jau neprarasim. Laikas keičia, parodo, perkeičia, nuneša kažkur tolyn... Bet dėlioja taip, kaip turi būti. Man gera. 

Dieve, kaip gerai, kad taip viskas. Kad kvepia švarūs skalbiniai, o baltos sienos nebėra tokios tuščios ir šaltos. Kad vėl turiu savo vienatvę, ir tokį kambarėlį, apie kurį svajojau pernai visus metus. Jaukumo rudeniui reikia. Jaukumą turiu.
Dieve, kaip gerai, kad viskas rimsta.
Kaip gerai, kad esam kartu. O kai kas nors paklausia, kaip pradėjom būti kartu, pasakojus apie stipriai suspaustus delnus. Ir tada matau kaip veidrody kito žmogaus veide, kad magija tai. Bučiuoju pirštų galais mūsų buvimą ir keliu imbiero taurę už tą žiedą ant piršto, kursai jau beveik metus mūvi.

1. Sekmadienio vakaras, o rytoj į mokyklėlę. Kol kas dar neišnaudoju viso savo laiko, bet šita problema turbūt ruošiasi eiti paskui mane visą gyvenimą. Ir kaip lėtai skaitosi viskas, o norisi juk suprasti, ką skaitai. Ir supranti, kad mus tris metus mokys, kaip būti DaVinčiais, kaip sujungti techninius įgūdžius, teorinį supratimą ir vaizduotę į naujas formas. 
2. Gavau dovanų kaktusą(pirmoji mano asmeninė kambarinė gėlė bus) iš savo šeimos, pas kurią dirbu 4 valandėles per savaitę. Labai smagi šeimyna, toks dano ir ekvadorietės mikselis, net pavydu, kokie vaikai gabūs, o mama pripildžius daniškus namus ekvadorietiško spalvingumo ir smulkmenėlių. 
3. Gyvenu su šauniomis panelėmis. Be jų tikriausiai visai sau pramogą tingėčiau pasidaryti, o ir kai nėra dalintis su kuo, tuo labiau liūdna būna. O va, prisikepėm plonapadžių naminių picų, užsigėrėm martiniais su tikriausiomis graikiškomis alyvuogėmis ir citrinukais. O dar desertui ledai su nusižiūrėtu mars šokoladuko užpilu! Mėgstu skaniai pavalgyti. 

Kaip gyvenu? Ogi apdegintais pirštais. Mokiausi lituoti ir va rezultatas - pūslė. Bet baisiai smagu! Kai matai, kad tau yra suteikiamos kuo puikiausios techninės galimybės išpildyti savo keisčiausias mintis - tai tik pirmyn. Menus studijuoti yra puiku, svaigstu labai, nors dar tik bandom apsiprasti su grupiniu darbu ir rimto projekto dar tik imsimės kitą savaitę. O čia nerimtas buvo:

http://parkingday.org/

Dvi savaitės mano prabėgusio laiko atrodo smagokai keistai. Man labai reikėjo visa tai pamatyti. Man reikėjo važiuoti su kursiokais savaitgaliui į pajūrio kaimuką Blokhus, šokti dvi naktis, žiūrėti, kaip leidžiasi saulė į Atlantą, kvailioti, jaustis nedrąsiai, gėdytis savo akcentuotos anglų kalbos, nes noriu per daug GEEITAI išreikšti savo mintis.

Blokhus.
Taip pat man reikėjo Aalborg tour by night. Reikėjo pirmą kartą žaisti išprotėjusius alaus žaidimus ir vėliau slapčia pilti alų žolėn, nes skrandis dega. Ir draugiškai su kursioke išspjovinėti šotus nusisukus į šoną. Pirmą kartą žaisti beer pongą. O apie vidurnaktį jau nebejaučiant alkoholio poveikio(o dieve, 3 buteliai ir man jau gana) sėdėti senam Alborgo bare ir išprotėjusiai šokti, ir kratytis apsuptai kursiokų again. Šiek tiek primena mokyklą šiuo rakursu. Tik mokykloje klasiokai dažniau pašokdindavo. Danai baikštesni padarai. Bet sakė kai tik ateisim į LA Bar visada rasim artenteknologistų.

Jomfru Ane Gade.

Vakar naktis buvo ten:

Viva la Revolution! Keistuoliški remiksėliai su violančele ir vėliau su senais 60's, o galiausiai su mušančiais iš vėžių ritmais, pagal kuriuos labai nepatogu šokti. No alkohol ašš. Pasekmės, labai geras vakariukas, neskaudanti galva ryte, ir pats svarbiausias dalykas, blaivus aplinkos suvokimas. Kol kas atrodo, kad vyną pasiliksiu tik mudviejų vartojimui, nes per daug smagu nepažįstamus žmones skenuoti blaiviomis smegenimis. Nes man nereikia apsišildyti, kad galėčiau šokti.

Dokumentuoju ne su savo vaizdine medžiaga. Bet jau bandau priprasti vėl nešiotis fotoaparatėlį.

Jetauuuu kaip man patinka mokytis ir kaip viskas įdomu atrodo, ir kaip viskas nauja, ir kaip smagu išgirsti kažką naujo, ko dar nežinojai, arba kai visgi dėstytojos nuomonė sutampa su tavo vidiniu balseliu ir tada pasijauti, kad visgi turi gerą polinkį ir skonį, o bandydama rasti kompromisą su grupe tiesiog jį nutildai. Rrrr. Ir čia dar tik antra savaitė. Rrrrr. Mrrriauuu. Norisi riaumoti.
Šiandien mano galva atrodo šitaip:
https://www.google.dk/search?q=Tara+donovan&bav=on.2,or.r_cp.r_qf.&bvm=bv.51773540,d.bGE,pv.xjs.s.en_US.GZikMza0zSU.O&biw=1536&bih=757&um=1&ie=UTF-8&hl=lt&tbm=isch&source=og&sa=N&tab=wi&ei=a4ovUqvNGaSi4gSz7oCICQ

Google yra puikus dalykas. Kaip didelė biblioteka vaizdinei medžiagai.

Prisisemti žuvų pilnus batus.

Šlept šlept šlept.

Gers jausmoks atein. Bet šalipąs ir baimi yr.
Pilna visgi šita vasara buvo. Kai pirmą kartą pagaliau važiavom kartu namo. O juk taip norėjosi kartu tai padaryti, juk pagaliau neatskirai. O ir dabar viena bendra vienatve aš vis tyliai džiaugiuosi, kai sėdim abu prie vieno stalo apkrauto kompiuteriais, o tu man bandai išaiškinti, kaip gi ten susikonstruoja namas, kaip veikia programa ar kur stoglangius dėti. Arba kai persūdau ryžius, o tu nepyksti. Ir dar vėl Krikštatėvį žiūrėti gera. Ir po penkiasdešimties metų bus. Ir tada klausinėsiu kvailų dalykų, lyg pirmą kartą žiūrėčiau.
Naują pradžią jau pradėjau: išsinuomojau pusę kambariaus medžiu kvepiančiame butuke, turiu raktus, dar su penkiom merginomis dalinsiuosi virtuvėle, vaizdu iš ketvirto aukšto į Alborgo centrą rytais geriant kavą, dušu ir daugybe spintelių. Beliko tik persikraustyti. Bus penki mėnesiai labai studentiško gyvenimo.
Dar bus darbo paieškos, krūvos dokumentų, mokymasis anglų kalba, danų kalbos kursai... Siaubeli, noriu visa tai į save kuo labiau sugerti ir kuo daugiau sužinoti. Net elektronikos pagrindai nebeatrodo tokie baisūs.

Taip. Aš užtinusi. 

O dabar ir vėl naktis. Jaučiuosi pasenusi. Lyg veido bruožai po šių metų būtų pasikeitę. 

Vienišai leidžiu dienas savo mažukiam kambarėly, nebemoku gal užmegzti tarpusavio santykių su žmonėm, o gal nesu klubų mergaitė - nežinau. Šiandien pradėjau mokytis programuoti. Galiu visokių rutuliukų, trikampiukų priprogramuoti ir dar suskaičiuoti matematiką. Juk rugsėjis, net pirštų galais nepajusiu, kaip ateis. 

Pagaliau tapau oficialia švogerka. Tris kartus valio!

Puokštės dar nepagavau šįkart, bet nusimato lietuviškai itališkos vestuvės... 

Amoore. 

Priimti suaugėliškus sprendimus ir atsakomybes yra labai puiku, bet būtina mokėti išlikti vaikiškiems mažuose reikaliukuose. 

Nors apsibliauk iš laimės!

Miegoti ir dirbti tame pačiame kambaryje nėra pats geriausias sumanymas. Dabar šiai minutei svajoju apie atskirą darbo kambarį - studiją. Su daugybe lentynų, keistų daiktelių, bet viskuom baisiai tvakingai sudėliotu, kad garsas galėtų visur įsisprausti ir niekur nebūtų užlaikytas.
Perskaičiau Merkuriaus biografiją. Labiausiai įstrigusi frazė: "Šypsojausi nuo subinės iki alkūnių." Jei būti laimingai, tai tik šitaip. Kad ir idiotiška šypsena gaunasi.
Ir dar viena mano dienas lydinti citata. "Loneliness becomes an acid that eats away at you." Murakami.